Biolokacijos  istorija  labai sena. Libijos pietryčiuose Tasil n“Adžero olose rasti  piešiniai kuriuose vaizduojamos žmonių grupės stebinčios  biolokacijos operatoriaus  darbą su virgule.  Mokslininkai nustatė kad piešiniams apie 8000 metų. Biolokacija, archeologų tvirtinimu, buvo naudojamasi net  ankstyvoje neolito epochoje. Senovės egiptiečiai ir  jau  naudojosi virgulėmis. Manoma kad biolokacijos pradmenys buvo  žinomi gilioje senovėje, nuo žmogaus atsiradimo planetoje. Tų laikų žmogaus artumas gamtai pasireikšdavo neklaidingu, gyvulišku instinktu pasirenkant gyvenamą vietą, maistą, kas  įgalindavo juos išgyventi pilname pavojų pasaulyje. Seniausia biolokacijos technika – virgulininkystė, naudojant išsišakojusią šakelę, įprastai vadinama virgule. Apie tokį instrumentą skaitome 5000 metų senumo Egipto papiruse. Kinijos imperatorius Jue , gyvenęs 2205 – 2197metais  prieš mūsų erą, buvo žinomas savo sugebėjimu  rasti požeminius vandenis ir mineralus. Biblijoje yra pasakojama apie tai kaip Mozė virgulės pagalba rado  vandenį žmonių pagirdimui.

Istorija turi surinkusi daugybę faktų kurie patvirtina tai, kad biolokacija nėra  kokios tai civilizacijos palikimas, kad ji priklausė visai žmonijai.
Senovės skifai sėkmingai naudojo virgules nusikaltėlių išaiškinimui. Legendariniai graikų dievai  Merkurijus, Circeja, Minerva naudojosi magiška virgule – lazdele. Senovės graikai buvo gerai įsisavinę biolokaciją. Graikijoje  ji buvo žinoma rabdomantijos  vardu.
Žymusis keliautojas Marko Polo /1254 – 1324 /, savo  didžiosios kelionės į Kiniją per Centrinę Aziją metu rašė, kad ,, stebuklingą lazdelę“ naudoja visos Rytų šalys. Nuo neatmenamų laikų Kinijoje jokiu būdu nepradedama statinio  statyba kol atvykęs virgulininkas nepatikrina sklypo tinkamumo statybai.
Vandens burtininkais buvo vadinami Šiaurės Amerikos virgulininkai.
Senovėje biolokaciniai virgulininkų darbai buvo laikomi satanistine veikla, o virgulės – velnišku instrumentu. Bijodami inkvizicijos laužų ir kaltinimų raganavimu daugelis virgulininkų buvo priversti slėpti savo sugebėjimus. Visa tai negalėjo padaryti įtakos biolokacijos vystimuisi. Gerai žinoma šio laikotarpio įžymiausių, romantiškiausių ir tragiškiausių prancūzų virgulininkų pora :baronas De Bosleje  /Žan Žakas De Šatelje /gyvenęs 1576 – 1643 metais / ir jo žmona Martina De Bertoro. Jie tyrinėjo praktiškai visus Europos ir kai kuriuos Amerikos rūdynus. Apie juos žinojo daugelis. Jų paslaugomis naudojosi imperatoriai, hercogai ir net Romos popiežius. Tačiau  vėliau jie buvo visų pamiršti ir niekas jiems nepadėjo. Martina buvo puiki virgulininkystės žinovė. Ji lydėdavo vyrą visose jo kelionėse ir labai profesionaliai jam padėdavo. Savo veikale ,, Plutono sugrįžimas“  ji sistemizuotai aprašė  požeminių vandenų ir rūdų išteklių ieškojimo būdus. Konkurentų pavydas buvo jiems negailestingas. Apkaltinti įvairiomis nesąmonėmis jie eilę metų buvo persekiojami. 1642 metais baroną De Boselje uždarė į Bastiliją. Jo žmona buvo įkalinta Paryžiaus priemiesčio Vensjene kalėjime, kur ir baigė savo gyvenimo atskirta nuo mylimo vyro ir virgulininkystės darbų bendradarbio.
Mums iki šių dienų išliko nemaža istorinių rašytinių  dokumentų apie virgulininkystę. Vienas seniausių, išsamiausias šia tema veikalų ,, Apie kalnakasybą“ nagrinėjantis naudingų  iškasenų paieškų metodiką, parašytas įžymaus mokslininko Agrikolos 1555 metais Bazelyje tapo  praktinės metalurgijos vadovėliu , kuriuo buvo naudojamasi virš dviejų šimtmečių. Todėl galime drąsiai teigti kad Agrikola savo veikale pirmas išdėstė virgulininkystės pagrindus.
Jan Malis savo veikaluose /1600 metais / aprašo kaip germanai praktiškai naudojosi virgule. Jų  virgulė būdavo išpjaunama iš miškinio lazdyno tam tikru metų laiku, apibrėžtą dieną ir valandą, esant specifiniam planetų išsidėstymui. Autorius tvirtina , kad germanų virgulininkai tokių virgulių pagalba sugebėdavo rasti įvairiausių iškasenų telkinius, nežiūrint to kokiame gylyje jos būdavo.
Biolokacijos istorijoje garbingą vietą užima  sutuoktiniai Aufenbahai. 1601 – 1640  metais . jie buvo oficialiais rūdų ieškojimo atstovais įvairiose  Vakarų Europos valstybėse. Įžymioji pora  Prancūzijos rūdynų inspektoriaus kvietimu  30 metų dirbo visuose Prancūzijos rajonuose. Jie virgulių pagalba rado daug iškasenų telkinių.
 
Jau XVII amžiuje buvo plačiai nagrinėjami galimi virgulininkystės fenomeno mechanizmai. Mokslininkai ir virgulininkai praktikai reiškė skirtingus požiūrius. Vienų nuomone tarp medžiagos iš kurios padaryta virgulė ir ieškomos iškasenos pasireiškia simpatinis ryšis. Šią idėją pareiškė Mišelis Majeris 1619 metais savo veikale ,,Rastoji tiesa“.
Kiti virgulės judesius aiškino dėl jų sąryšio su požeminių vandens srovių ir mineralų spinduliavimu. Tokios nuomonės laikėsi medicinos daktaras Sen Romenas  Kiti stengėsi paneigti abi nuomones tvirtindami kad nei viena nei kita teorija neturi jokio pagrindo ir stengėsi tai įrodyti bandymais. Žakas Lrue, advokatas iš  Ruano  1674 metais  eksperimentuodamas su virgulėmis iš aukso, sidabro, medžio, jaučio rago, dramblio kaulo ir artišoko šaknies gavo vienodus rezultatus. Todėl nereikia pervertinti šiuolaikinių  geopatogeninių tinklų ,,atradimų“ nes jie jau tada  buvo žinomi. .

Tyrinėtojai bandė rasti virgulių posūkio ryšį su konkrečiais fiziniais reiškiniais, vykstančiais konkrečioje vietoje ir konkrečiu laiku. , kreipė dėmesį į apšvietimą, temperatūrą, orą, atmosferinius elektrinius krūvius ir staigius jų pakitimus, magnetinius žemės laukus.
1693 metais abatas Valemonas savo knygoje ,, Okultinė fizika“ stengėsi moksliškai įrodyti tai kad virgulininkystė susijusi su elektros ir magnetizmo reiškiniais. Toks požiūris tapo ypač populiarus po to kai Voltas ir Galvanas atrado galimybę sukurti galingus tiems laikams elektros srovės šaltinius.
XVII amžiaus viduryje buvo pareikšta labai protinga idėja. Jos autorius vokiečių jezuitas Gasparas  Šotas su savo ordino broliu Afanasijum  Kirheriu virgulės judesius siejo su besąlyginiais virgulininko raumenų judesiais.
Reikia pažymėti ir to meto žymaus vokiečių  gydytojo ir chemiko Johno Glauberio knygą ,, Rūdininkystės amatas“ kurioje buvo detaliai aprašyti  skaitlingi ir sėkmingi metalų iškasenų paieškų  aprašyti eksperimentai.
Verta dėmesio tai , kad jau  XVII amžiuje tyrinėtojai (profesionalai ir mėgėjai) nagrinėjo patogeninių zonų ir juostų problemas. 1700 metais Baltazaras Reksleris rekomendavo virgulininkams ieškantiems iškasenų vaikščioti po visą tiriamąją teritoriją skersai ir išilgai pažymint kuoleliais vietas kuriose pasisukdavo virgulės. Dirbdami tokia metodika virgulininkai aptikdavo geopatogeninių juostų tinklus.
Tarp žymių to laiko žmonių, kurie domėjosi virgulininkyste buvo rašytojas ir filosofas Getė, kuris vienas iš pirmųjų aiškino kad virgulė – tai tik indikatorius , parodantis įvairius žmogaus organizme vykstančius procesus. ,, Tiktai jautrioje rankoje virgulė veikia“, - aiškino didysis filosofas. Prisiminkime jo žinomo kūrinio ,, Faustas“ antrąją dalį. Joje autorius Mefistofelio lūpomis pasakoja apie tai, kad kai kuriose Žemės vietose , būtent ten kur sukasi virgulės, žmogų veikia ypatingos patogeninės jėgos.
1791 metais italų virgulininkas Renatas be paklaidų nustatydavo vandens ir metalų telkinius. Jo  Y  pavidalo virgulė pasisukdavo viršūne į viršų virš vandens , geležies ir akmens anglies telkinių, o į vidų -  virš vario, švino ir sieros telkinių.  XIX  amžiaus pradžios virgulininkas Anfozi skirstė atrastas iškasenas tap pat kaip ir Renetas tik papildomai pirmoji telkinių grupė jam sukeldavo karščio jausmą, o antroji – šalčio. To meto mokslininkų Spalancijoni, Amoreti. , Fortis nuomone virgulės tai labai jautrūs elektros matavimo prietaisai kurie reaguoja į atmosferos elektros krūvių pokyčius virš požeminių iškasenų ir vandens telkinių.  Amoreti 1793 metais rašė apie ,, elektros fliuidų susikaupimą “ Ar pagalvojate apie tai, kad pasaulio mokslininkai sirgo, serga ir sirgs iliuzija, jei kokiam nepaaiškinamam reiškiniui suteikti pavadinimą, tai jis po to tampa suprantamu. Mes ir šiandieną kaip papūgos kartojame Niutono ir Enšteino terminą kad kūnus veikia gravitacinė jėga, tačiau  niekas nežino, kas tai iš esmės yra. Mes dar sakome kad kažką  ,, sukūrė gamta“ , tačiau tai sakyti reiškia nieko nesakyti.

Glauberio tėvynainis Aleksandras Gumboltas 1797 metais Berlyne išleido knygą ,,Tyrimai apie  muskulų ir nervų skaidulų refleksus ryšium su galimais gyvybiniais cheminiais procesais gyvūnijos ir augmenijos pasaulyje“. Šiame darbe mokslininkas apibendrino turimas žinias apie virgulininkystę ir iškėlė klausimą dėl rimtų mokslinių virgulininkystės fenomeno tyrimų
1854 metais prancūzų mokslų akademijoje  buvo sukurtas komitetas skirtas virgulininkystės  fenomeno studijavimui. Racionalizmo esmė yra ta, kad viskas kas realiai egzistuoja turi būti pasverta, išmatuota. Virgulininkystei šių procedūrų nebuvo galima taikyti. Todėl komisijos išvada jos pirmininko Ševrelio lūpomis skambėjo sekančiai: ,, virgulininkystė neturi fizinio pagrindo, o tik moralinį pagrindą“.
Viduramžiais, ir ypač XIX a. gale ir. XX. a. pradžioje vyksta virgulininkystės atgimimas. Virgulininkų darbai buvo laikomi patikimais. Jų darbų dėka buvo rasta daug naudingų iškasenų šaltinių
1913 metų kovo mėnesį II eksperimentinės psichologijos kongrese Paryžiuje buvo suorganizuotas virgulininkų konkursas. Prieš konkursą jo dalyviams buvo išsiuntinėtos anketos su klausimais, kokius prietaisus ir metodus jie naudoja ir kokias medžiagas sugeba rasti. Anketų pagrindu buvo sudaryta konkurso programa
            
Glauberio tėvynainis Aleksandras Gumboltas 1797 metais Berlyne išleido knygą ,, Tyrimai apie  muskulų ir nervų skaidulų refleksus ryšium su galimais gyvybiniais cheminiais procesais gyvūnijos ir augmenijos pasaulyje“. Šiame darbe mokslininkas apibendrino turimas žinias apie virgulininkystę ir iškėlė klausimą dėl rimtų mokslinių virgulininkystės fenomeno tyrimų
1854 metais prancūzų mokslų akademijoje  buvo sukurtas komitetas skirtas virgulininkystės  fenomeno studijavimui. Racionalizmo esmė yra ta, kad viskas kas realiai egzistuoja turi būti pasverta, išmatuota. Virgulininkystei šių procedūrų nebuvo galima taikyti. Todėl komisijos išvada jos pirmininko Ševrelio lūpomis skambėjo sekančiai: ,, virgulininkystė neturi fizinio pagrindo, o tik moralinį pagrindą“.
Viduramžiais, ir ypač XIX a. gale ir. XX. a. pradžioje vyksta virgulininkystės atgimimas. Virgulininkų darbai buvo laikomi patikimais. Jų darbų dėka buvo rasta daug naudingų iškasenų šaltinių.
1913 metų kovo mėnesį II eksperimentinės psichologijos kongrese Paryžiuje buvo suorganizuotas virgulininkų konkursas. Prieš konkursą jo dalyviams buvo išsiuntinėtos anketos su klausimais, kokius prietaisus ir metodus jie naudoja ir kokias medžiagas sugeba rasti. Anketų pagrindu buvo sudaryta konkurso programa.
 Virgulininkams buvo pasiūlyta:
1 – rasti požemines tuštumas ir nustatyti ar jose yra vandens.
2 – surasti požeminę vandens gyslą, nustatyti jos tekėjimo kryptį, plotį ir altitudę  žemės paviršiaus atžvilgiu.
3 – rasti užkastą metalą ir nustatyti koks tai metalas.
4 – nustatyti metalų esančiu užantspauduotose paketuose pavadinimus.
Konkursas vyko Vienos miške. Daugumas konkurso dalyvių lengvai susidorojo su užduotimi.
Žiuri nariai pripažino kad biolokarorių veiksmai turi mokslinį pagrindą  ir kad biolokacija pelnytai reikalauja rimtų mokslinių tyrimų. Eksperimentinės psichologijos kongresas įvertindamas sėkmingą dalyvių pasirodymą pažymėjo vykdomų tyrimų naudą irį nutarė įsteigti specialius patentus mineralų ir vandens ieškotojams.
XX amžiuje biolokacija pradeda išsilaisvinti iš mistikos skraistės. Atsiranda virgulininkų sąjungos, asociacijos Vokietijoje, Prancuzijoje, Austrijoje,  JAV Indijoje ir kitose šalyse. Biolokacija gauna nauja moksliškesnį pavadinimą – radiostezija. Atsiranda specializuotos biolokacijos – radiostezijos šakos: medicininė radiostezija kuri nagrinėja žmogaus bioenergetinius laukus, jų korekciją naudojant įvairius individualius gydomuosius  metodus, jų tarpe ir dar mažai žinomą gydymą spalvų ir formų spinduliuojama energija. Vandens telkinių paiešką, naudingų iškasenų telkinių paieškas, žemės elektromagnetine spinduliuotę ir jos poveikiu žmogui specelizuojasi geotronika. Pažymėtinas dar gan prieštyaringai priimamas  radiostezijos padalinys teleradiostezija, naudojantis sunkiai paaiškinamą radiostezistų sugebėjimą nustatyti elektromagnetinius spinduliavimo šaltinius esančius už tūkstančių kilometrų.
Biolokacijos – radiostezijos praktinis panaudojimas neturi ribų. Paminėsiu keletą įdomių faktų. Austro – Vengrijos imperatorius Fransas – Josifas  1914 – 1915 metais panaudojo savo  domėjimąsi biolokacija karo veiksmuose – minų paieškai ir  jas rasdavo. Šią idėją mūsų laikais panaudojo  rusų radiostezistai  po antro pasaulinio karo išminuodami Minsko plentą Maskvoje.
Antrojo pasaulinio karo metu biolokacija  naudojosi vokiečiai. Berlyne  buvo įkurta speciali tarnyba kuri tikrino žvalgybos pranešimus apie jūrų mūšius. Duomenys apie paskandintus priešo laivus buvo tikrinami virgulėmis virš laikų fotografijų patalpintų ant jūrų žemėlapio.
Slaptasis JAV parapsichologinis korpusas labai plačiai naudojo biolokacijos metodiką karo Vietname metu, nustatydami požeminius ir kitus slepiamus objektus.
Prieš keletą metų Rusijos Sankt Peterburgo valstybinio  universiteto radiostezijos operatoriai nurodė vietą kurioje buvo rasti 1192 metais statytos šventyklos pamatai.

ANGLIJOS   RADIOSTEZISTĖ  ANNE HOLDEN  TESTUOJA ŽEMĖS SKLYPĄ

Pats įspūdingiausias , šiuolaikinis radiostezijos efektingas panaudojimo pavyzdys vandens telkinių atradimas Saudo Arabijoje, kuris anuliavo milijardus kainuojantį ,, amžiaus projektą“ kuriuo buvo numatyta atšildytų šiaurės ledkalnių vandenį vamzdžiais transportuoti Arabijos dykumų drėkinimui.
Na gal dar kas prisimena Uri Geleri kuris prieš daugel metų per sovietinę TV remontavo laikrodžius. Jis pirmą savo milijoną dolerių uždirbo skraidydamas lėktuvu nedideliame aukštyje virš neperžengiamų Brazilijos džiunglių su virgulėmis rankose. Jis ieškojo naftos ir rado pakankamai didelius telkinius.
Iš pateiktų pavyzdžių matote, kad biolokacinis metodas universalus. Jo panaudojimas skirstomas į tris grupes:
1 - gyvenamos aplinkos biolokacija  (naudojama statybose diagnozuojant statomus ir pastatytus pastatus, įvairios paskirties teritorijų diagnozavimui).
2 – technogeninės aplinkos biolokacija( naudojama industrinių ir transporto objektų. Diagnozavimui).
3 – geosferos  geologinė biolokacija ( naudojama naudingų iškasenų paieškoms).
Biolokacijos pagalba galima nustatyti astmosferos oro užterštumą, įvairias natūralias ir dirbtinas spinduliuotes, duoti pramoninei ir žemės ūkio produkcijai ekspres įvertinimą, diagnozuoti žmogaus vidaus organų ir sistemų stovį, idividualiai parinkti efektingiausius vaistus iš gausybės gydomųjų preparatų, gauti individualias žmogaus  bruožų charakterisatikas bei tinkamumą vienai ar kitai veiklai, rasti naudingų iškasenų šaltinius, paslėptus turtus, panaudoti net kriminalistikoje nustatant nusikaltėlius. Matome kad net abejų rankų pirštų neužtenka jei norėtume paskaičiuoti visas biolokacijos praktiško panaudojimo galimybes. Jei anksčiau su virgule rankose buvo sėkmingai ieškomas vanduo, tai dabar  biolokacijos metodika sėkmingai panaudojama politiniam ir pramoniniam špionažui, archeologijai, geologijai, hidrogeologijai, statybose, buityje, medicinoje,  ir daugelyje kitų sričių. Šiuo metodu dažnai naudojamasi dingusių žmonių paieškoms (po sniego griūčių kalnuose ar žemės drebėjimų).
Reikia pabrėžti tai, kad biolokacijos samprata pastaruoju laiku pakito, žymiai išsiplėtė ir nebesuprantama, kaip anksčiau, vien į virgulių reakciją žmogui judant žemės paviršiumi ieškant požeminių objektų (iškasenų ar turtų). Biolokacijos metodas modernizavosi, atsirado skirtingos jos rūšys – distancinė, informacinė, kartografinė, intuityvinė.
Praktiškai, radiostezijos – biolokacijos galimybės neribotos, viskas priklauso tik nuo radiostezijos specialisto įgimtų duomenų ir jo kvalifikacijos.
Nežiūrint į tūkstantmetę biolokacijos metodo praktiką rimtai ja domėtis pradėta visai nesenai. Vos prieš kelis metus SNO mokslinė komisija radiosteziją – biolokacija pripažino mokslu.
Mūsų šalyje į radiostezijos specialistus žiūrima, geriausiu atveju, skeptiškai, na ir tokių specialistų praktiškai nėra, o  tie kurie yra – nepaklausūs. Radiostezijos – biolokacijos metodika pritaikyti mūsų šalies  kasdieniniame gyvenime laba sudėtinga todėl, kad net labai didelis procentas piliečių, net su aukštuoju išsilavinimu, nežino kas tai yra(tai informacinis badas)!!!!

į viršų      visi straipsniai